Ar žinai?

Dygliakiaulė

Indėnų Skanėstas

Dygliakiaulė - angliškai porcupine - kartais žmonių klaidingai vadinama ežiu, gyvena senojo ir naujojo pasaulio miškuose. Ji priklauso graužikų būriui, o ežys - vabzdžiaėdžiams.

Kitų pasaulio šalių stambios dygliakiaulės gyvena žemėje išraustuose urvuose, o Kanados ir Amerikos šiaurės rytų dvi dygliakiaulių rūšys puikiai moka lipti, ir dienos metu dažnai laikosi net medžių viršūnėse, kur ėda švelnias šakeles ir lapus. Apie pastarasias dygliakiaulių rūšis čia ir kalbėsime.

Šiaurės Amerikos dygliakiaulės yra maždaug 3 pedų ilgio, įskaitant 6 inčų uodega, ir sveria apie 15-20-35 svarus. Jų. kūną dengia juodi plaukai, kurių pluošteliai visur, išskyrus snukį ir pilvą,, sugauga į dyglius. (Kolumbijoje yra dygiakiaulė, kuri turi dyglius tik ant nugaros, o Brazilijoje - tik ant galvos.) Dyglių yra apie 30 tūkstancių, jų ilgis 2-3 inčai, spalva gelsvai balta juodu galiuku. Kadangi dygliai maišosi su juodais plaukais, tai gyvūnas atrodo juodai baltas. Viena tų rūšių turi žalsvai geltonus vietoje juodų plaukų ant galvos.

Nagai stiprūs, riesti; uodega trumpa, plati. (Į rytus nuo Meksikos sienos yra dygliakiaulė ilga, stipria uodega, kuria žvėris gali kabėti nuo šakos).

Dygliakiaulė žiemą nemiega. Jos namai yra urvas žemėje arba uoksas medy.

Jos gyvenimo ilgis nuo 6 iki 10 metų. Ji gerai plaukia.

Jaunikliai - jų paprastai atsiranda vienas per metus - gimsta pėdos ilgio, sveria svarą ir yra plaukuoti ir spygliuoti. Po savaitės jie jau pradeda savo savarankišką, lėtą, vienišą gyvenimą. Vasarą minta lapais, dobilais, alfalfa, šakelėm, uogom ir sėklom, o žiema švelniom šakelėm ir medžių brazdu, t.y., sultingu sluoksniu tarp žievės ir medžio kietumo. Ratu apgriauždamos cukrinius klevus, bukus, egles, cūgas, dygliakiaulė yra išnaikinusi ištisus Naujosios Anglijos miškelius. Tuo net pasikeičia gamtovaizdis, nes vietoje išnaikintų medžių įsigali kitų medžių rūšys.

Kaip Gudruolė Ginasi?

Ežio dygliai aštrūs, bet dygliakiaulės dygliai daug pavojingesni: jie turi savotiškas užbarzdas gale, kaip meškerės kabliukai. Tos mikroskopinės užbarzdos, ką nors palietusios, tartum sprogsta ir taip įkimba, kad ištraukti dyglių be žaizdos neįmanoma. O be to, užbarzdos kas sekundę vis giliau ir giliau įtraukia dyglį į svetimą kūną.

Neteisybė, kad dygliakiaulė gali šauti dygliais į priešą. Visų pirma, jei galima, ji vengia kovos ir lipa į medį. Jei ji to daryti negali, jos šiaip priploti dygliai pasišiaušia, ir ji visuornet atsuka nugarą į puolika, smarkiai daužydama žeme savo uodega. Priešui nepasitraukus, - tai gali būti, pvz., puma, šuo, lapė, lūšis, kiaunė ir net erelis -dygliakiaulė atbula prie jo prisiartina ir uodega taiko į jo burną, nosį, galvą, kojas.

Spygliai lengvai išsineria ir įkimba, sukeldami baisų skausmą,  kuris nekartą baigiasi nukentėjusio mirtim.

Dauguma priešų vengia tokio pavojaus, bet kartais alkis juos verčia pamiršti atsargumą. Gudruolei lapei yra pasisekę apversti dygliakiaulę ant nugaros ir išėsti jos vidų. Bet vienas kiaunių šeimos žvėris - fišeris - yra aršiausias dygliakiaulės priešas: jis sugeba prieiti prie jos iš šono ir ją nugalabyti. Net jos spygliai jam nekenkia - jis juos ryja kaip cirko fakyras.

Dygliakiaulės mesa labai skani. Ta gerai žinojo indėnai ir ja užmušdavo kuokomis. Mėsą suvalgydavo, o spyglius net įausdavo į savo gražiuosius audinius ir mokasinus.

Šiandien dygliakiaulės įstatymo apsaugotos - negalima jų žudyti. Žvėris natūraliai neagresyvus, labai savotiškas ir be to jo mėsa gali išgelbėti paklydusio miškuose ir badaujančio žmogaus gyvybę. O tokių atsitikimų ir šiais laikais pasitaiko, ypač milžiniškuose miškuose.

Dygliakiaulės labai trokšta sūrumo. Todėl jos nesivaržo įslinkti į stovyklas net dienos metu ir ieškoti lašinių, lentų, dėvėtų drabužių - viso, kas sūriai atsiduoda.

Susitikus dygliakiaulę patartina palikti ją ramybėje ir leisti jai eiti savo keliais. Jos dygliai yra ne pulti, bet gintis.

P.P.